Nieko nenustebinsiu pateikdama ekologinės spaudos (eco print) ant popieriaus proceso aprašymą. Skaitantieji anglų kalba tikrai ras jų daugybę internete. Tačiau kiekvienas autorius tai daro šiek tiek skirtingai.
Štai mano augalų atspaudų perkėlimo ant popieriaus būdas.
Popierius. Kiekvieną A4 formato popieriaus lapą perkerpu per pusę, kadangi tokio dydžio naudoju metalines plokšteles ir būtent tokio dydžio ruošinys telpa mano puode.
Išsirenku tuos lapus, kuriuos naudosiu, ir pusvalandžiui pamerkiu juos į vario sulfato ir vandens tirpalą. Reikia pripažinti, kad niekaip nematuoju, kiek vario sulfato miltelių pilu. Viską darau iš akies. Kadangi suspaudimui naudosiu metalines plokšteles, o jos nuo ilgo naudojimo jau gerokai parūdijusios, tai geležies koncentrato mano puode bus pakankamai. Be vario sulfato, kuris padės labiau atsiskleisti oranžiniams augalų taninams, galima naudoti geležies sulfatą arba kelioms dienoms vandenyje užmerkti surūdijusių metalo gabalų ir turėti tiek pat vertingą rūdžių tirpalą.
Ant kiekvieno popieriaus lapo dėlioju lapus, prieš tai truputį nuvarvinusi skystį. Po to vėl dedu popierių, augalus ir taip sluoksniuoju, kol pasidaro tokio storio popieriaus ir augalų „sumuštinis“, kokį galėsiu suspausti spaustukais. Krūvelę iš abiejų pusių prispaudžiu metalo plokštelėmis ir susegu spaustukais. Be metalinių plokštelių suspaudimui galima naudoti bet kokį karščiui atsparų pagrindą, bet tokiu atveju, į puodą rekomenduoju papildomai įdėti surūdijusio metalo.
Į puodą pilu acto ir sumetu svogūnų lukštus. Dedu mano paruoštą „sumuštinį“ ir verdu ant nedidelės ugnies apie valandą. Jei „sumuštinis“ gavosi labai storas, gali tekti pavirti ir ilgiau, kad visi popieriaus sluoksniai pakankamai gautų ir vandens, ir karščio.
Tai pats maloniausias darbo momentas. Atsegu spaustukus, nuimu plokštelę ir džiaugiuosi rezultatu. Kiekvienas popieriaus lapelis gaunasi skirtingas ir įdomus iš abiejų pusių, nes iš abiejų pusių buvo apdėtas augalais. Vario sulfatas ir svogūnų lukštai išryškino gelsvas ir oranžines spalvas. Geležies plokštelės papildė kiekvieną paveiksliuką tamsiais, kai kur beveik juodais tonais. Nuėmusi augalus, kiekvieną popieriaus lapelį dar nuskalauju švariame vandenyje, kad ant jo neliktų metalo bei augalų dažų liekanų ir išdžiūvęs jis neteptų rankų.
Dedu šlapią popierių džiūti. Kad tai netruktų labai ilgai, dar nusausinu popieriniu rankšluosčiu. Neleidžiu popieriui visiškai išdžiūti ir dar drėgnus lapus išlyginu lygintuvu.
Darbo metu naudoju gumines pirštines, nors su jomis dirbti man labai nepatogu. Verdant laikau puodą uždengtą ir visuomet vėdinu darbo patalpą, nes acto ir metalo kvapas tikrai nemalonus. Puodas, kuriame kaitinu popierių, yra skirtas tik šiam darbui ir jokiu būdu jame negaminu maisto. Metalo tirpalą saugau uždarytame stiklainyje nei žmonėms, nei gyvūnams nepasiekiamoje vietoje.
Kaip jau minėjau, tirpalą ir actą pilu iš akies. Kartais į puodą papildomai įdedu surūdijusio metalo. Vietoj svogūnų lukštų galima į puodą įberti juodos arba žalios arbatos, įdėti džiovintų avokadų luobelių, įberti ciberžolės, o vietoj acto įberti druskos. Skirtingi priedai popieriui suteikia skirtingus atspalvius. Ir popierių naudoti galima patį įvairiausią: liniuoto ar languoto sąsiuvinio lapus, senų knygų lapus, neprirašytus užrašinės lapus ar kita.
Eksperimentuoti be galo smagu.