Vienos dienos išvykos motociklu po Lietuvą mūsų darnioje keliautojų poroje tikrai labai dažnos. O kur keliauti, kai išpuola net keturios laisvos dienos? Tuomet puikus sprendimas – aplankyti Baltijos pajūrio kaimynus: latvius ir estus.
Tokią moto kelionę suplanavome ir šią vasarą. Mūsų tikslas – Estija. Suplanuota aplankyti Parnu, Hiiumaa salą ir Haapsalu.
Pasižvalgymui po Hiiumaa salą skyrėme visą dieną. Oras pasitaikė labai tinkamas moto kelionei – nei per karšta, nei per šalta. Keliai saloje labai tvarkingi, todėl tikrai smagiai pasivažinėjome. Tiesa, pagrindiniu keliu važiuojant aplink salą, vaizdai akims gražūs, bet vienodi – daugiausia tai miškas. O norint pamatyti salos įžymybes ar tiesiog jūrą, reikia nusukti šiek tiek nuo pagrindinio kelio. Taip smagiai burgzdami Hiiumaa saloje aplankėme Tahkunos ir Kopu švyturius, pasigrožėjome akmenuota Baltijos jūros pakrante ir pabuvojome šeimyniniame vilnos fabrikėlyje. Apie tai šis trumpas mano pasakojimas.
Vilna – mano aistra, todėl jau planuodama kelionę žinojau, kad būtinai noriu užsukti į šeimyninį vilnos fabrikėlį Hiiumaa saloje. Tai buvo paskutinis punktas prieš keliantis atgal. Ir jau artėjant prie šio tikslo, supratau, kad liko visai nedaug laiko iki kelto, kuriuo planavome grįžti į žemyną, todėl kilo tikrai pagrįsta abejonė, ar spėsime. Laimei, turiu puikų vyrą, kuris mane nuramino ir patikino, kad tikrai šią vietą aplankysime.
Pirmiausia, ką pamatėme, buvo avytės. Jos uoliai rupšnojo žolę ir tarsi kvietė sustoti ir pasigrožėti ramia kaimo idile šiltą vasaros dieną. Tik truputį vėliau žvilgsniai nuslydo pievos žaluma tolyn ir prieš akis iškilo senovinis pastatas (1841 m. pastatytas Vaemlos dvaro tvartas) su užrašu VILLAVABRIK. Čia šiuo metu ir veikia šeimos verslas HIIU VILL.
Užeiname į verpalų ir mezginių parduotuvę. Mus iš karto apgaubia jauki aplinka, akį traukia paprasti, natūralių spalvų rankų darbo gaminiai iš vilnos. Bet įdomiausia tai, ką pamatome už stiklinės parduotuvės sienos – čia ūžia ir sukasi vilnos karšimo būgnai, pro praviras duris sklinda su niekuo nesupainiojamas vilnos kvapas. Šeimininkė linkteli galva ir paragina įeiti pro atviras duris į gamybines patalpas.
Daugelis fabrikėlyje dirbančių mašinų čia dar nuo XIX a. Kažkada jas varė garas, o šiuo metu sovietinių laikų elektros varikliai. Nedidelėje patalpoje telpa visas vilnos kelias nuo karšimo iki siūlų verpimo: minkštą ir lengvą vilnos debesį aplink raudoną būgną vynioja karšimo mašinos, po to sriegimo mašina šį debesį padalija į siūlus, kitos mašinos siūlus vynioja ir susuka į sruogas.
Pabuvome fabrikėlyje labai trumpai, bet ir tos kelios minutės paliko neišdildomą įspūdį. Nors negalėjau su savimi pasiimti vilnos karšinio, tačiau neatsispyriau pagundai ir nusipirkau megztą kepuraitę su maža siuvinėta avyte – HIIU VILL simboliu.